Negailestinga skausmo fotografavimą,

Kadangi karo nugalėtojų niekas nedrįsta teisti, greičiausiai ji rezonanso nesulauks. Nepaisant visko, Požerskio įamžinti seneliai, atrodo, išgyvena visą žmogiškųjų jausmų paletę: linksmybes, draugystę, liūdesį, vienatvę ir tiesiog tylų susitaikymą su likimu. Jie padėjo man įgyvendinti kūrybinę idėją — pakluso prašymui judėti nuogiems: klupti, stoti, šokti, laipioti, griūti ar įsisukti į grubios medžiagos draperijas. Vincas taip pat gana greitai, beveik tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir tremtiniai, buvo išvežtas į Kirovą. Iš pradžių nesupratau, ką tai reiškia, nežinojau, kad ji tuomečiame Soroso šiuolaikiniame meno centre kuruoja grandiozines konceptualias parodas, į kurias patekti tuomet visiems buvo prestižas. Vyriškis pasakojo, kad jei gyventų didesniame mieste, tai išgirdęs per spaudos apžvalgą apie jį dominantį straipsnį, nueitų į spaudos kioską ir jį nusipirktų.

Melancholijos objektai

Bubelytės kūrybos etapas labiau primena poetinius tyrimus, o antrasis — pasakojimus proza. Nuogos moters vaizdavimo ikonografija pakitusi — autorė dabar pati skvarbiu žvilgsniu tyrinėja aplinką ir žiūrovus, kuriuos anksčiau buvo tarsi ir pamiršusi — užsiimdavo sau įdomesniais reikalais.

Bubelytę išlaisvina labiau nei žmonių minioje. Fotomenininkė pasakoja apie susigyvenimą su savimi, apie tai, kad sunkiau nustebinti ne kitus, o save, kad dar galima teatrališkai pasimėgauti paradoksų, autoironijos malonumais.

Fotomenininkas Arūnas Baltėnas: „Gražus yra paprastas gyvenimas…“

Viso gyvenimo ir kūrybos ataskaita A. Kulikausko kūryboje ryškėja skirtingi istorijos ir kultūros raiškos sluoksniai: nuo sovietmečio, kai jis kitaip žvelgė į klasikinę fotografiją, iki Niujorko laikotarpio, Jono Meko čia įkurtos Avangardinio kino antologijos Anthology Film Archives gyvenimo poezijos ir fotoobjektų.

Autorius darbavosi naudodamas Polaroid fotografines medžiagas, susidomėjo pinhole fotografija ir kameromis, paskui — tinklaraštine fotografija, lėtomis net iki pusės metų trukmės fiksuojamų kadrų ekspozicijomis, Saulės tako fotografavimu.

Iš čia ir kyla emocinis fotografijų poveikis — jos aiškiai parodo gyvenimo paskutiniuose namuose kitoniškumą ir leidžia suprasti, kad tą gyvenimą tenka patirti tokiems pat žmonėms kaip ir mes patys. Kita vertus, pats socialinių ribų peržengimas ir žiūrovo nepatirtos tikrovės fiksavimas visuomet suteikia fotografijai įdomumo.

Performansų meistrė Marina Abramovič: mirus iki skausmo mylėtam vyrui – visai viena

Į tai dar XX a. Man nereikėjo vykti į Serengečio plynes, galėjau fotografuoti gyvūnus čia, tiesiai prieš mane. Žinoma, kurdamas ciklą apie senelių namus Požerskis peržengė ne tik socialines ribas, bet ir ryžosi pažvelgti į daugelio mūsų dar nepažintą egzistenciją ant nebūties slenksčio.

Šiam žingsniui reikėjo svaresnės motyvacijos nei fotografo smalsumas ar neįprastos socialinės tikrovės vaizdų medžioklės įkarštis.

Ar tikrai Parulskis užsimojo tapti kolektyvinės atsakomybės šaukliu? Diskusijos internete ir pirmoji išsamesnė romano recenzija rodo, kad šį romaną dauguma skaitytojų laiko ne menine išmone, o pavojingu ar neteisingu istorijos vaizdiniu.

Kaip rašytojas privalo!

Kasdienybės žingsniai

LLTI kolegas jis paragino šio romano neįtraukti į tuomet rinktą geriausių knygų dvyliktuką. Pokalbyje literatūros kritikas pasibaisėjo rašytojo pasirinktos temos neleistina raiška — erotinių perversijų vaizdais.

Kritikas Parulskio romane pasigedo jam žinomų tinkamų holokausto vaizdavimo būdų: kraštutiniai žiaurumai ir trauminės patirtys turėtų būti perteiktos, pasitelkus įvairias distancijos priemones — tai minimalistinis stilius, ironija, nuo įtampos trūkinėjanti kalba.

Abi šias deklaruojamas pozicijas kontekstas paverčia pozomis, kurios viso labo daugina bergždžią politikavimą abipusių žydų-lietuvių kaltinimų klampynėje.

Paskutiniai Žmogaus namai

Parulskio užmojis skatina tikėtis, kad pažadas liudyti istorinę tiesą bent iš dalies išsipildys, tačiau, kaip samprotauja romano herojus Vincentas, tiesą žino tik auka ir budelis, kitiems ši tiesa yra pasmerkta likti tik blėstančiu įspūdžiu p.

Svarbu pabrėžti, kad romano antiherojus svarsto ne apie kintančius patirties prisiminimus ir ilgainiui perkuriamus liudijimus, o apie įvykio tiesą ar tiesas, patiriamas tik įvykio akimirką ir nepasiekiamas jokiam liudytojui.

Kvietkauskas kalba apie būtinybę literatūros kūrinyje išlaikyti dienoraštines raiškos figūras. Tačiau juk rašytojas ir nesikėsina į istorinę atmintį, o viso labo primena, kad retrospektyvoje ji kinta ir yra perkuriama.

Iš ciklo "Donbasas".

Parulskio kuriama sacrum ašies griūtis ardo teksto lygmenų audinį. Rašytojas romano kompoziciją pagrindė susipynusiais Juditos ir Salomėjos mitais bei aliuzijomis į Kristaus kančią žmogaus kančiai abejingas Kristaus veidas yra krikščioniškojo pasaulio sąžinės projekcija. Mituose dviprasmiškai įrašyti aukos ir budelio, herojaus ir nusikaltėlio, silpnojo ir stipriojo vaidmenys romane užtemdo autoriaus intenciją arba skaitytojo įsivaizdavimą, kad ji privalo būti akivaizdi. Romanas perima mito jau koduojamą silpnumo ir galios ambivalenciją.

Karvedį, žydų pavergėją sugundanti ir jam galvą nukertanti našlė Judita ar Jono Krikštytojo galvą už erotinį šokį iš valdovo gaunanti mergelė Salomėja yra romano Juditos tolimi prototipai.

Jums gali patikti

Vienu atveju, žudydama Judita gina tautą, kitu — žudydama Salomėja sunaikina įsikūnysiančio Dievo pranašą. Abu mitai kalba apie galios sunaikinimą ir naujos verčių sistemos radimąsi. Romano Judita, pasiilgusi seksualinių nuotykių ir skatinama savo vyro, nuoga krūtine pasitinka į namus užklydusį nepažįstamąjį, vėliau tapsiantį jos meilužiu, fotografą Vincentą.

Svečias turėjo tapti jos seksualinio alkio auka. Ji sugundo, pozuoja jam nuoga.

Alexis Kennedy apie: Gravitacija

SS karininko valia, Vincentas jam atneša savo nuotraukas ir viliasi grėsmingą kario galią atremti meilę spinduliuojančiu menu — mylimosios nuotrauka. Juditos aktais pasididžiavusiam Vincentui SS karininkas surengė dvasinę egzekuciją. Štai ką naujienų platintojai naudoja iliustruodami antraštes apie tai, kaip žaidimų pramonė vėl uždirba daugiau nei Holivude.

Tai ne taip, kaip tikras fotografavimas.

Ar jūs tai pastebėjote? Mano fotografavimo patirtis yra labai ribota, tačiau aš tai žinau.

Neįprastas mano dėdė bandė išmokyti šaudyti Velso lauke. Aš griebiau didelių gabaritų, nerimą keliantį objektą abiem rankomis.

Aš bandžiau klausytis visų bendrųjų instrukcijų, nusitaikiau į gofruoto geležies gabalą kitoje lauko pusėje. Išsitraukiau gaiduką; ausyje pasigirdo siaubingas triukšmas ir nerimą keliantis objektas šoko kaip karvė, bambanti galvą, ir dėdė pasakė, kad praleidau.

Tada aš tai padariau dar kartą, kol mums pasidarė nuobodu, o tai užtruko neilgai.

Nikocado Avocado Vs. Stephanie Soo...

Kryžiaus plaukų nebuvo. Aš žinau, kaip šaudymas vyksta žaidimuose.

Naujausiame albume didžiausias dėmesys skiriamas namams bei senajam kaimiškam interjerui. Per namus, buities detales čia skleidžiasi žmogus, o per žmogų — namai ir paprastas jo gyvenimas… Pasak fotografo A. Viskas, ką lietė jų rankos, net paprasčiausi apyvokos daiktai, skleidžia šilumą ir santūrumą. Fotomenininką Arūną Baltėną kalbina Gediminas Kajėnas.

Jūs akimirksniu traukiate riešo raumenis; kryžiaus plaukai slenka tol, kol sutampa su nacio galva; pasigirsta patenkintas garsas ir kraujo pliūpsnis, o nacis susitraukia. Tai tobula maža kilpa. Priimkite sprendimą, per kelias sekundes keikite atsiliepimus, bendraukite, patirkite atlygį. Liūdėdama dėl buvusio partnerio mirties, panašiai svarstė ir Abramović: didelė paguoda žinoti, kad Ulay menas ir paveldas gyvuos amžinai.

Jie taip pat rodo neblėstantį dėmesį šios Lietuvos fotografijos krypties atstovų darbams už mūsų šalies ribų. Kodėl prieš tris dešimtmečius senelių namuose Lietuvoje sukurti darbai šiandien įdomūs ne tik Lietuvoje? Viena iš to priežasčių yra pati humanistinės fotografijos esmė — tokia fotografija lengvai suprantama vaizdų kalba pasakoja apie visiems žmonėms bendras patirtis. Kaip prisimena Požerskis, mintis fotografuoti senelių namuose jam kilo baigus seriją apie vaikų ligoninę.

Kaip ir meilės bei kūrybos istorija, metais suvedusi vokietį Ulay ir Jugoslavijoje gimusią Mariną, spėjusią išsiskirti su pirmuoju vyru, ir pavertusi juos viena garsiausių kūrybinių porų, lyginamų su Gala ir Salvadoru Dalí ar Frida Kahlo ir Diego Rivera.

Ir galbūt kada nors bus išleisti bendri memuarai, rašyti dvejus metus: Ulay žodžiais, jie turėjo keletą neįtikėtinų, vertų užrašyti istorijų, apie kurias beveik niekas nežinojo.

Ir nors išties Abramović žinojo apie Ulay apsilankymą, tai nė kiek nesumenkino akimirkos įtaigumo. Senstelėjusi reabilituokime žodį nedangstydami eufemizmais ir labai graži Abramović raudona suknele. Pasenęs, labai liesas Ulay juodais konversais linguoja galva, juokingai pučia skruostus — akivaizdu, kad jaučiasi nejaukiai ir stengiasi valdytis. Žydrose akyse — nesuvaidintas džiaugsmas. Net jei po jo Marina ir Ulay negyveno ilgai ir laimingai, trūkstamas istorijos dalis prikūrė vaizduotė.