Tyla liga papėdėje, Arūnas Spraunius. Novelė „Pyro pergalė“ iš rinkinio „TYLOS!“ (2003)
Visi su aukštuoju arba nebaigę aukštojo mokslo specialistai. Su Miša vėl važiuojame į miestelį parsivežti vandens. Kiekvienais metais valdžia iš čia paima nuo septyniasdešimt iki šimto įvairaus laipsnio skilimo kūnų, mes išsamiau pakalbėsime apie tai, kaip viskas susitvarko su valdžia.
Nesunku suskaičiuoti tuos, kurie nusprendžia eiti į mišką: dažniausiai tai vyrai, apsirengę verslo kostiumais. Negalite tiksliai pasakyti, kaip šie žodžiai sumažina aukų skaičių, tačiau kiekvienais metais miške aptinkama dešimtys naujų kūnų. Žinoma, ne visi yra rasti: yra ir tokių, kurie atsiskaito už gyvenimą visiškai negyvenamoje dykumoje.
Ten silpnos dvasios liekanas plėšrūs gyvūnai išmeta amžiams, padarydami juos šio miško dalimi.
Vėliau, remiantis šia trumpa istorija, buvo pastatytas televizijos serialas, kuris Japonijoje sulaukė nepaprasto populiarumo. Kodėl tokioje klestinčioje šalyje gyvenantys japonai patenka į pirmąją vietą pasaulyje pagal savižudybių skaičių?
Arūnas Spraunius. Novelė „Pyro pergalė“ iš rinkinio „TYLOS!“ ()
Dažniau nei kitos priežastys, vadinamos darbo netekimu. Daugelis sako, kad japonai tapo pernelyg pragmatiški, o pinigų trūkumas šiuolaikiniame pasaulyje reiškia per daug. Bet čia, ko gero, reikšmingą vaidmenį vaidina prieš daugelį amžių susiformavęs mentalitetas, kai socialinės padėties praradimas suvokiamas kaip blogiausia blogybė ir gali sukelti savižudybę.
Tai reiškia savanorišką pasitraukimą iš dviejų įsimylėjėlių, kurie dėl tam tikrų priežasčių negali būti šiame pasaulyje, gyvenimo. Vis dar labai tvirtas įsitikinimas, kad vienalaikė mirtis suvienys juos kitame pasaulyje. Vienas tokių atvejų aprašytas to paties autoriaus Seicho Matsumoto detektyviniame romane, išleistame m m.
» Maršrutas gruodžio dienoms
Tavo žvilgsnis. Nuo seno ji garsiai garsėja ir iki šiol laikoma viena pavojingiausių natūralių vietų žemėje. Jis dar vadinamas Jukai - medžių jūra. Tai gali pasirodyti keista ir paslaptingai bauginanti, tačiau būtent čia nusižudo visos juostelės. Ugnikalnio išsiveržimas stebuklingai nepakenkė šiai zonai, tarsi bijodamas Tyla liga papėdėje tirščių.
Nenormalaus miško plotas yra 35 kvadratiniai kilometrai. Aokigaharos miško dugnas kairėje Moksliniu požiūriu sunku paaiškinti, kodėl būtent čia traukia tie, kurie nusprendė imtis savo gyvenimo. Matyt, mokslininkai dar turi atskleisti šią paslaptį. Kol kas žinomas tik faktas, kad Fudžio kalno papėdėje, savižudybių miške, kompasas neveikia.
Trankydamasis po Vidurinę Aziją parašiau šiokią tokią apybraižą, o gal ir apsakymą.
Ten stebima stipri magnetinė anomalija, kuri, greičiausiai, turi didžiulį poveikį žmonėms. Netoli miško, parduotuvėse ir vaistinėse virvės, dygsniai ir pjaustomi daiktai, taip pat pavojingi vaistai neparduodami.
Kenkianti varškės šlovė žinoma toli už Japonijos ribų. Dėl šios priežasties turistai prieš nuvykstant į šalį yra specialiai mokomi. Visuose plačiuose takuose įrengtos kameros, stebinčios galimus savižudžius sprogdintojus. Ant daugelio medžių, dažniau Aokigaharos, savižudybių miške, yra kabinamos pagalbos linijos tiems, kurie negalėjo išspręsti savo gyvenimo problemų.
Kai kas nors iš vietos gyventojų pastebi įtartiną asmenį, jis nedelsdamas iškviečia policiją, kad įspėtų teisėsaugos pareigūnus apie gresiantį bandymą jų pačių gyvybei. Kai pasižiūriu į jas, net šiurpas per nugarą eina. Labai jau šlykščios. Pasirodo neveltui. Jų futbolo aikštelėje knibždėte knibždėjo. Nors lietus lyja, bet jos nebijo drėgmės. Reikia jų saugotis, jei nori gyventi.
Dirbome mažai, nes sidabrinių paukščių nesulaukėme. Kaltininkas — įkyrus lietus. Jis kiaurai permerkė atsarginį aerodromą ir negali nusileisti. Todėl nuobodžiaujame be darbo. Tačiau man futbolo aikštelėje tikra romantika. Čia savotiška stepė su cikadomis ir falangomis. Už kabinos langų švilpauja vėjas, suokia cikados.
Jų klausydamasis prisimenu, kaip vaikystėje dūmtraukyje panašiai švilpavo vėjas. Tada buvau mažas, bijojau jo tamsiais vakarais, o dabar sėdžiu kabinoje prie žydrojo ekrano ir klausausi nesibaigiančios melodijos.
Staiga suskamba telefonas. Vėl skrydžiai atidedami. O, dieve!
Kiek dar teks sėdėti ir laukti? Niekas nieko nežino. Net meteorologai Gerai, kad mes dviese su Miša. Galiu ramiai svajoti, kai ką užrašyti, prisiminti. Kai pritrūksta žodžių, pažvelgiu pro langą. Vėl kažką prisimenu, pamatau. Nors išskyrus kalnus ir futbolo aikštelę, apgaubtus maskuojančia pilka, pilka uždanga, nieko nematyti.
Čia, kaip mano Lietuvoje, lietingą pavasarį ar rudenį, dangus aptrauktas debesimis.
UAB Pajūrio naujienos
Kartais pro pilką maskuojančią uždangą prasiskverbia vienas kitas mažas saulės spindulėlis, bet vis vien dangus pilkas. Jie nepajėgia perplėšti pilko uždangalo. Šiandiena šeštadienis. Jau savaitė kaip čia gyvename.
Naktis buvo šalta, bet graži. Ankstų rytą gavome radiogramą laukti sidabrinių paukščių. Gal oras pagerės?
Pasibaigs pilkuma ir sugrįšime į savo pastovią būstinę. Tačiau mūsų džiaugsmas buvo trumpas.
Sekite mus:
Vos tik susiruošėme pusryčiauti, vėl dangų ir kalnus aptraukė jau įgrisusi pilka uždanga, pradėjo lyti Vėl negailestingai pradėjo daužytis vėjas, nešdamas didžiulius lietaus lašus. Teks toliau skęsti pilkoje nežinomybėje.
Vyko kraują stingdančios riterių kovos, rekonstruktorių pasirodymai, rungtys ir senoviniai žaidimai. Sutemus prieigas nušvietė 8 liepsnojantys simboliniai piliakalnių vartai bei 2 tūkst. Baigę žygį per 7 piliakalnius, įveikę 25 kilometrus, keliauninkai susitiko Kartenoje. Kilometrai ištirpo Festivalyje dalyvavo apie žygeivių iš įvairių Lietuvos kampelių.
Beliks žiūrėti pro langą, svajoti ir klausytis kaip didžiuliai lietaus lašai daužo langą. Laiko skirtumas tarp Maskvos ir mūsų — trys valandos: — Kaip atsilikę Staiga vėl suskambo telefonas. Skambino vadas ir pranešė, kad skrydžiai atidedami, nes kaimyniniame aerodrome pradėjo lyti.
- Šaulio priesaiką davęs E. Jakilaitis: karo atveju noriu žinoti, ką tiksliai daryti - LRT
- Japoniškas savižudybių miškas.
Vėl laukimas, vėl nežinomybė. Iš ryto pasirodžiusi saulė pasislėpė, pradėjo purkšti lengvas lietus ir aplinkiniai kalnai paskendo pilkumoje. Po kokios valandos vėjas liovėsi putęs ir lietaus lašai nustojo barbenę kabinos langus. Tik kalnai dar aptraukti pilkuma.
Pas mus apačioje nei vėjo, nei lietaus.
Pasidarė tylu ir prašviesėjo. Gal pagaliau pasirodys saulė? Nors upeliukas būtų šalia. Galėtume išsimaudyti, atsigaivinti. Tegul nors ir drumzlinas kalnų upelis. Aš jau pripratęs prie tokio vandens. Čia niekur nerasi tyro vandens, koksai Lietuvoje, kuriame galima mėlyną dangų, save matyti. Šiandieną Mišos tyla liga papėdėje. Jam sukako 25 metai. Būtų gerai atšventus. Lyg atspėdamas mano mintį, staiga prakalbo: — Būtų gerai ištrūkus į miestelį, surastume kokią užeigą, ramiai pasėdėtume Šiąnakt tikrai neskraidys.
Tik pirmadienį sulauksime sidabrinių paukščių. Įvairiaspalviai vėjai, ikonų tapybos dvasingumas ir dieviški vargonų garsai priverčia parapijiečius galvoti apie amžinąjį. Šalia bažnyčios, buvusiame abato name, yra Sakralinis muziejus.
Čia susipažinsite su įdomiausia sakralinio meno ekspozicija. Tai tapyba, tekstilė, skulptūra. Ekspozicijoje pristatomi unikaliausi ir vertingiausi liturgijos patiekalai; čia galite pamatyti pirmąjį lietuvišką katalikišką Naujojo Testamento leidimą ir mažiausią Bibliją.
Misionierių sodai Misionierių sodai — tai Vilniaus senamiesčio teritorijos dalis, pasižyminti atsiveriančia įspūdinga panorama ir ramybe. Teritorijos istorija yra ilga ir paini. Ji prasidėjo nuo LDK didikų Sanguškų giminės.
Muziejuje kiekvieną mėnesį vyksta įvairios parodos ir renginiai. Jei norite pažvelgti į vietinių liaudies amatininkų darbus, apsilankykite Andriaus Liko dirbtuvėse, kur surenkamas didžiulis skaičius medinių kaukių ir skulptūrų bei neįprastų figūrėlių, taip pat Rimantės Butkuvenės namai-liaudies amatų muziejus. Nemano krantinė Vaizdingais upės krantais einantis dviejų kilometrų pėsčiųjų ir dviratininkų takas sujungia Didžiojo tyla liga papėdėje Vytauto kalną su Centriniu parku.
Jus supanti tyla ir gamtos grožis tikrai įkvepia svajonių ir romantiškos nuotaikos. Čia malonu atsipalaiduoti, pabendrauti, pasėdėti ir stebėti žvejus ar burinius pramoginius laivus. Bet kuriuo metų laiku jis yra savaip gražus, o pylimas palaidotas gėlių ar žydinčių medžių kvapuose. Nepaisant to, kad promenada skirta ir dviratininkams, savaitgaliais čia važiuoti nerekomenduojama, nes vasarą čia ypač daug žmonių.
Apžvalgos bokštas m. Vasarą Birštone, metrų nuo Nemano upės, buvo atidarytas aukščiausias apžvalgos bokštas Lietuvoje. Jis stovi ant kalvos, todėl jį galima pamatyti jau prie įėjimo į Birštoną. Jo aukštis yra 45 metrai, o norint pasiekti aukščiausią tašką, tyla liga papėdėje įveikti žingsnių. Užlipti į bokštą nesustojant nėra lengva, todėl lankytojams yra šešios zonos.
Bokšto konstrukcija su lengvu stogu primena medinius Lietuvos architektūros gynybinius pilių bokštus. Iš paukščio skrydžio atsiskleis unikalus gamtos reiškinys - gražiausi keistieji Nemuno vingiai, juosiantys bokštą iš abiejų pusių, tarsi skirtingų upių rankos. Apžvalgos bokštą galima nemokamai lankyti ir jis dirba kasdien nuo 7 iki 22 val. Yra nedidelė automobilių stovėjimo aikštelė žmonėms su negalia ir apžvalginiam elektromobiliui. Senasis parkas Promenados pabaigoje tarp Vytauto piliakalnio ant Pilies kalno ir Nemuno krantinės, Lietuvos didžiojo kunigaikščio vardo parke, yra rožinio granito skulptūra Vytautui Didžiąjam.
Meistro G. Jokubonio darbas išsiskiria vidine jėga, ramybe ir orumu. Skulptūra organiškai įsiliejo į senojo parko, įkurto m. Į ceremoniją susirenka visi Auroros vaikai: Žerardas, Žana ir vargšiukas keistuolis Martis. Visi, išskyrus numylėtinį Šavjerą, Žerardo brolį dvynį Krintant nuostabaus rudenio spalvingiems lapams, apšviestiems spindinčios saulutės, ruduo išsivedė į Amžiną tylą Eleną Šaduikienę - mylimą žmoną, rūpestingą motiną, močiutę glaudusią prie savęs anūkus.
Vienas įdomiausių, tamsiausių ir paslaptingiausių elektronikos kūrėjų pastaruoju metu, balansuojantis ir tarp slapyvardžio Raudive bei tikro vardo Oliver Ho, jau gerai pažįstamas Lietuvos naktinėtojams. Pagaliau Kaune! Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus, V.
Netekome žmogaus, kuri atėjo į gyvenimą kilniam moters tikslui: apglėbti savo šiluma gerumu ir rūpesčiu gyvenimo kelyje sutiktus žmones. Elenos Šaduikienės gyvenimo kelio pradžia Ramygaloje, kaip ir daugelio pokario metų vaikų buvo nerami ir sunki. Vedusi dirbo Vilniuje, Miestų statybos projektavimo institute, vėliau Kaimo statybos Projektavimo institute.